Kokia pasta valysime vaikų dantis?

Su tėvais, atvykusiais pasikonsultuoti dėl vaikų dantų būklės, visada aptariame burnos priežiūros klausimus. Tėvai, auginantys vaikus, ypač pirmagimius, dantų priežiūros priemonėms skiria ypatingą dėmesį. Tačiau neretai šie jauni žmonės atvyksta konsultuotis jau turėdami savo įsitikinimus, kuriuos, be abejo, dažnai formuoja žiniasklaida.

Lietuvoje pastaraisiais metais įsibėgėjo diskusijos apie sveiką gyvenseną, masiškai kuriasi ekologiškų produktų parduotuvės, dauguma žiniasklaidos priemonių auklėja mus, kokius maisto produktus pirkti, į ką atkreipti dėmesį, skaitant prekių etiketes. Kuriamos įvairios televizijų laidos, kuriose žiūrovams aiškinama, kuo praustis, kokią kosmetiką pasirinkti ir kuo valytis dantis.

Negalima paneigti tiesos, jog šiuo metu žiniasklaidoje pastebime suintensyvėjusį neigiamą požiūrį į fluoridus. Todėl visai nestebina, kai tėvai, pirkdami vaikams dantų pastas, kaip sveikesnes renkasi fluoridų neturinčias. Stebina, tik tai, jog pasitaiko atvejų, kai vaikų dantis valyti su fluoru neturinčiomis pastomis rekomenduoja patys gydytojai odontologai. Tiek žiniasklaidos, tiek kai kurių gydytojų odontologų argumentai – fluoras kenksmingas vaiko organizmui. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad fluoras patekęs į organizmą veikia kaip toksinas ir sukelia apsinuodijimus. Internete galima rasti net tokių paaiškinimų, jog fluoras – neurotoksinas, o jo junginiai skatina hipofizės užkalkėjimą, dėl to „maži vaikai nustoja matyti auras“.
Negalima paneigti, jog per dideli fluoro kiekiai sukelia dantų ir skeleto fluorozę. Tačiau tai būdinga tik žmonėms, gyvenantiems vietovėse, kuriose padidėjęs fluoro kiekis geriamajame vandenyje. Moksliniai tyrimai rodo, kad kaulų pokyčius gali sukelti kasdien gaunama 2 – 8 mg fluoridų dozė. Tyrimai, atlikti Lietuvoje, parodė, jog 66 proc. 12 metų vaikų, gyvenančių vietovėse, kuriose padidėjęs fluoro kiekis geriamajame vandenyje (1,7 – 2,2 ppm), buvo diagnozuota dantų fluorozė. Nėra atlikta tyrimų, kurie įrodytų fluoro genotoksiškumą žmonėms. O bandymai su pelėmis įrodė, jog reikia 100 kartų didesnės fluoro dozės, nei įprastai yra geriamajame vandenyje, kad galėtų atsirasti genų mutacijų.

Ūmus apsinuodijimas fluoridais – labai retas reiškinys. Yra apskaičiuota, kad mirtina fluoridų dozė yra 35 – 70 mg kilogramui svorio. 70 kg sveriančiam suaugusiajam reikėtų praryti 5 – 10 g natrio fluorido, 15 kg svorio vaikui – 1 – 2 g.

Seniai yra nustatytas ryšys tarp fluorido jonų koncentracijos geriamajame vandenyje ir dantų ėduonies. Minimali efektyvi fluorido jonų koncentracija geriamajame vandenyje – 0,5 mg/l. Nustatyta, kad dantų ėduonies paplitimas yra 30 – 40 proc. mažesnis tarp vaikų, kurie bent kelerius metus gyveno vietovėse, kur fluorido jonų koncentracija geriamajame vandenyje buvo optimali (World Health Organization, 1994).
Kad suvoktume fluoridų svarbą dantų ėduonies prevencijai, turėtume prisiminti šios ligos patogenezę. Šiuolaikinis požiūris į dantų ėduonies patogenezę yra toks: ėduonies pažeidimas, nesvarbu, ar kliniškai matomas ar ne, tai yra nevienakryptė demineralizacija, bet daugelio demineralizacijos ir remineralizacijos proceso epizodų akumuliacija. Galutinę ėduonies baigtį nulemia disbalansas tarp patologinių veiksnių, sukeliančių demineralizaciją (acidogeninės bakterijos, seilių funkcijos sutrikimai, angliavandenių vartojimo dažnis) ir apsauginių veiksnių, skatinančių remineralizaciją (normalus seilėtekis, seilių sudėtinės dalys, antibakteriniai komponentai, fluoras iš išorinių šaltinių, rinktiniai dietos komponetai).

Vertinant fluoridų įtaką dantų ėduonies prevencijai, abejonių nekelia tūkstančiai atliktų mokslinių tyrimų, kurių rezultatai vienareikšmiai įrodė pastarųjų įtaką ėduonies sumažėjimui. Kaip žinome, būtent fluoridai pasižymi tokiomis savybėmis kaip fluorapatitų susidarymas danties emalio struktūroje, be to, jie slopina rūgščių formavimąsi apnašose. Fluoridai sustiprina remineralizuojantį potencialą ir tai pripažįstama kaip pagrindinis fluoridų veikimo mechanizmas. Esant didesnei fluoridų koncentracijai, vyksta tam tikros fizikinės-cheminės reakcijos, pvz., proteinų dezorbcija. Fluoridai yra aktyvūs inhibitoriai, neleidžiantys rūgštiniams proteinams prisijungti prie hidroksiapatitų. Todėl po vietinio fluoridų panaudojimo mažėja apnašų ir bakterijų kaupimasis dantų paviršiuje.
Visiškai suprantama, jog pats efektyviausias fluoridų metodas visuomenėje yra dantų pastos su fluoridais. Dabar tai yra visiems prieinamas ir paprastas fluoro naudojimo būdas. Todėl sunku paaiškinti, kuo remiasi befluorių dantų pastų šalininkai, kurie skatina žmones naudoti šiuos produktus.

Skaitydami mokslinę literatūrą, nerandame duomenų, įrodančių, jog fluoro neturinčios, ekologiškos dantų pastos turėtų moksliškai pagrįstų įrodymų apie dantų ėduonies sumažėjimą. Atvirkščiai, kai kuriuose šaltiniuose, reklamuojančiuose ekologiškas, fluoro neturinčias dantų pastas, galima rasti Maisto ir vaistų tarnybos prierašus, jog nėra įrodymų, įrodančių šių produktų efektyvumą, kovojant su dantų ėduonimi.
Lietuvos statistiniai rodikliai, rodantys dantų ėduonies paplitimą tarp vaikų, yra grėsmingi. Kas antras trejų metų vaikas mūsų šalyje jau turi sugedusių dantų. 7 – 8 metų amžiaus grupėje 86 proc. vaikų dantys yra pažeisti ėduonies, tarp dvylikamečių šis paplitimas siekia 67 proc. Šie skaičiai rodo, kad nuo pat mažų dienų vaikams dantų gydymas turėtų būti įprasta procedūra. Tačiau įvertinant odontologinių procedūrų specifiškumą (garsą ir vibraciją sukeliančių instrumentų naudojimas, neįprasti pojūčiai po nuskausminimo, galimai skausmingų procedūrų atlikimas ir pan.), vaikams neretai gydymas netampa malonia būtinybe. Kaip parodė tyrimas, atliktas tarp 12 – 15 metų moksleivių, net 51 proc. jų nurodė bijantys dantų gydymo. O dantų gydymo baimė dažniausiai tampa pagrindine priežastimi vengti net profilaktinių pasitikrinimų pas gydytoją odontologą.

Galima diskutuoti, ar dantų pastos su fluoridais naudojimas mažiems vaikams yra labai efektyvus ar pavojingas jų sveikatai. Ar lengvos formos fluorozės pasireiškimas yra blogiau nei sugedę dantys? Pagaliau, ar visiems vaikams yra taip lengva ir paprasta gydytis dantis? Manyčiau, jog eilės vaikų, laukiančių dantų gydymo taikant bendrą nejautrą (Vilniuje, Žalgirio klinikoje šio gydymo vaikams tenka laukti apie metus laiko), yra pakankamai akivaizdus įrodymas, jog dantų gydymas vaikams – ne pats paprasčiausias išbandymas.

Amerikiečių mokslininkai šį faktą argumentuoja taip: labiausiai pasiekiamas ir pigiausias būdas, garantuojantis vaikų dantų sveikatą yra dantų pastos su fluoridais naudojimas netgi jaunesniems nei 2 metų vaikams. Prof. P.M.Milgrom ir bendaautorių bendra nuomonė – atėjo laikas gydytojams odontologams, vyriausybei ir dantų pastų gamintojams peržiūrėti savo rekomendacijas. Be to, tyrimai, atlikti Norvegijoje, įrodė, jog fluorozės rizika vaikams, kurie nuo mažens naudojo pastą su fluoru, buvo absolučiai minimali. Tačiau autoriai pabrėžė, jog fluorozės rizikai labai svarbus naudojamas dantų pastos kiekis: jis mažiems vaikams neturi viršyti žirniuko dydžio.

2010 metais T.Walsch ir bendraautorių paskelbtoje mokslinėje apžvalgoje apie dantų pastų efektyvumą nurodoma, jog dantų ėduonies prevencijai tikslingiausia naudoti pastas, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 1000 ppm fluoridų. Vaikų iki 6 metų dantų valymas su fluoro turinčiomis pastomis turėtų būti skiriamas atsižvelgiant tiek į ėduonies, tiek į fluorozės atsiradimo riziką.
2008 metų lapkritį Europos vaikų odontologų asociacija, atsižvelgdama į kritišką vaikų dantų būklę ir ankstyvą dantų ėduonies išsivystymą, priėmė rezoliuciją, kurioje išdėstytos žemiau pateiktos rekomendacijos.
Burnos sveikatos įvertinimas ir konsultacija reguliarių vizitų metu pirmaisiais vaiko gyvenimo metais yra svarbi strategija, siekiant išvengti ankstyvojo dantų ėduonies.
Tik išdygusius vaiko dantis rekomenduojama valyti su fluoro turinčia pasta.
Dantų ėduonies rizikos grupėje esantiems vaikams 2 kartus metuose rekomenduojamos profesionalios fluoro lako aplikacijos.

Kūdikius ir vaikus auginantys tėvai turi būti skatinami keisti įpročius, provokuojančius Streptococus mutans transmisiją.

Dažnas vaikų girdymas saldžiais gėrimais, ypač iš buteliuko ir naktį, turėtų būti ribojamas.
Lietuvoje vaikų dantų ėduonies profilaktika tik įsibėgėja. Džiugu, jog šiais metais pavyko pasiekti, kad pagaliau sveikatos apsaugos ministro pasirašytas įsakymas dėl profilaktinės vaiko burnos apžiūros įgijo realią išraišką. Kaip skelbiama žiniasklaidoje, nuo šio rudens vaikai, pristatydami sveikatos pažymą į mokyklą, privalės turėti ir gydytojo odontologo išrašą. Vadinasi, vaikų burnos sveikata pagaliau kiekvienais metais turės būti įvertinta specialisto. Ir labai norėtųsi tikėti, kad mūsų gydytojai atsižvelgs į tai, ką siūlo pasaulio vaikų gydytojai odontologai ir kiekvienam atvykusiam vaikui pasiūlys efektyviausias dantų priežiūros priemones.

Med. m. dr. Rasa Račienė
Odontologų rūmų žinios 2011 m. rugsėjis, Nr.3 (26)